Šiuolaikinėje visuomenėje daugelis žmonių jaučiasi nepakankamai mylimi, nevertinami ir nerealizuoja savęs. Jie taip pat praradę gebėjimą mylėti ir džiaugtis meilės teikiama dvasine ekstaze. Dėl šios meilės krizės daugelį kamuoja nerimas, nusivylimas ir net depresija. Kaip atgaivinti meilės jausmą viskam, kas gyva, žmonėms ir savo artimiesiems?

Žmogaus prigimtis ir dvasinė meilė:

Kiekvienas žmogus yra kūno, proto, sielos ir dvasios vienybė. Esame visaapimančios dvasios dalelės, turinčios individualumą ir sielą. Dvasia yra meilė – kurianti visatos jėga. Vadinasi, kiekvienas iš mūsų savo dvasia esame gryna meilė. Tačiau daugelis nesijaučiame dvasinėmis būtybėmis, nes nesame susitapatinę su savo dvasine patirtimi ir negalime jausti tos dvasinės meilės. Meilė, kaip jausmas, prarado savo aukštesniąją dimensiją.

Savęs pažinimas – kelias į meilę:

Deepakas Chopra teigia, kad sunkumai santykiuose su partneriu iš tiesų yra sunkumai su pačiu savimi. Kito žmogaus trūkumai atspindi mūsų pačių nuslopintas silpnybes. Norint rasti meilę, reikia atrasti save. Tai, ką matome aplinkoje, yra mūsų sielos veidrodis. Daugelis ezoterinių mokyklų ir religijų teigia, kad dvasiniam augimui būtina pažinti savo esmę – aukštesnįjį „aš”, kuris yra mūsų dvasinis lygmuo.

„Ego” ir dvasinė sąmonė:

Tikrajai meilei trukdo mūsų „ego” – kūno sąmonė, valdoma aistrų, norų ir ambicijų. Dvasinė sąmonė yra širdies šviesa, ramybė, noras kurti dėl žmonių ir aukštesnės valios pripažinimas. Kinų filosofijoje nuolankumas dangui laikomas būtina laimingo gyvenimo sąlyga. Šeimoje „nusileisti, nusilenkti” reiškia tarnauti kito žmogaus dvasiniam augimui, o ne jo „ego” poreikiams.

Iliuzija ir realybė:

Vedų tradicija skirsto pasaulį į iliuziją (Maya) ir realybę (dvasią). Kiekvieno žmogaus misija yra praplėšti iliuzijos skraistę ir atrasti dvasią visur. Meilė yra dvasia, o dvasia esame mes. Už visų iliuzijų slypi meilės šaltinis – grynųjų potencijų laukas. Vertybingiausia, ką galime suteikti santykiams, yra mūsų dvasinės potencijos. Tam reikalingas kasdienis lavinimasis, maldos ir tarnavimas.

Kaip priartėti prie dvasinės realybės:

Norint atrasti meilę savo viduje, reikia sutramdyti nerimą. Tam padeda meditacijos:

• Koncentracija į kvėpavimą: nuramina protą, aistras ir norus.

• Koncentracija į dvasinius simbolius: padeda kontaktuoti su dvasine realybe ir gauti dvasinės šviesos.

• Koncentracija į spalvą: ramina ir gydo.

• Koncentracija į širdį: padeda įsiklausyti į savo vidų.

Nurimus protui, plečiasi sąmonė ir keičiasi įvykių suvokimas. Nuolankumas tampa natūraliu jausmu, o noras kontroliuoti išnyksta. Iš tiesų mes kontroliuojame labai mažai – tik savo sprendimą išreikšti mintis ir emocijas. Paleidus kontrolės jausmą, galima atsipalaiduoti ir pagerinti santykius su aplinkiniais.

Dvasinė meilė ir santykiai:

Susiliejus dviejų žmonių dvasioms, sukuriama kerinti ekstazės būsena. Žmogus tampa ramus ir laimingas, priima kitus tokius, kokie jie yra, ir pats nebijo atsiverti. Dvasinė šviesa apšviečia žmogaus būtį ir skatina tarnauti kitų dvasiniam augimui.

Įsimylėjimas dvasiniu požiūriu yra transcendentiškas – peržengiantis penkių pojūčių ribas. Meilė atveria langus į dvasinę šviesą ir gydo visus būties lygmenis. Pradinėje įsimylėjimo stadijoje „ego” nutyla ir mus užlieja dvasinė šviesa. Tačiau vėliau „ego” sugrįžta ir prasideda dviejų „ego” kova, ypač jei trūksta dvasinės šviesos. Atsiranda baimė įsipareigoti, būti paliktam ir nemylėtam.

Krizės santykiuose ir asmeninė evoliucija:

Krizės santykiuose rodo dabartinę žmogaus dvasinę būklę. Svarbu priimti dabartį ir sąmoningai keisti ateitį. Vedos moko, kad žmogus gali evoliucionuoti ir pakeisti pyktį, nepasitikėjimą ir pavydą į meilę, užuojautą, atlaidumą ir tiesą. Visata atsilieps į tokį ketinimą ir padės keistis.

Pradėjus tobulėti, gali atrodyti, kad niekas nesikeičia. Tačiau nereikia palūžti. Svarbu suvokti, kad dvasinį darbą turime atlikti patys sau. Jei sunku, prašykime kitų ir visuotinės dvasios pagalbos. Leiskime sau tiesiog būti, bet sąmoningai siekime dvasingesnės ateities sau ir mylimam žmogui. Mokykimės būti nuolankūs dvasiai ir atsiverti dvasinei realybei.

Ajurveda ir psichoneuroimunologija:

Ajurveda Vakaruose vis labiau domimasi ne tik fizine sveikata, bet ir gilesniu savęs suvokimu. Gimsta naujas mokslas – psichoneuroimunologija, kurio šaknys yra Ajurveda ir kinų medicina bei filosofija. Rytai nuo seno teigia, kad žmogus pats atsako už savo sveikatą. Deepakas Chopra teigia, kad pirma sveikatos sąlyga – sprendimas būti sveikam.

Grynojo potencialumo laukas:

Mūsų tikroji esmė yra dvasia – neaprėpiama galimybių ir kūrybos erdvė. Tai grynoji sąmonė arba grynojo potencialumo laukas. Suvokus savo dvasinę prigimtį, atsiranda galimybė kontaktuoti su šiuo lauku, kuriame slypi visa, kas yra ir bus. Šiame lauke galima įgyvendinti visus gerus ir harmoningus siekius.

Kaip priartėti prie grynojo potencialumo lauko:

• Tyla ir meditacija: nutildo protą ir priartina prie savo vidaus.

• Bendravimas su gamta: padeda pajusti vienybę su gyvybės jėgomis.

Visi visatos harmonijai neprieštaraujantys ketinimai išsipildo. Mūsų nervų sistema suvokia ir keičia kvantinio lauko energiją bei informaciją. Dėmesys energizuoja, o ketinimas transformuoja. Svarbu išlaikyti dėmesį dabartyje, o ketinimą nukreipti į ateitį.

Mažiausių pastangų dėsnis:

Svarbu įgyvendinti savo ketinimus be didelių pastangų. Gamtoje viskas vyksta spontaniškai ir be pasipriešinimo. Mažiausių pastangų dėsnis veikia, kai mūsų veiksmus motyvuoja meilė. Svarbu atsisakyti sumaišties ir priimti dabartį tokią, kokia ji yra.

Prof. Dalia Sekmokienė