Daugelis mitybos specialistų baltymus, dar vadinamus proteinais (iš graikų k. „protos“ – pirminis), laiko gyvybės pagrindu. Baltymai sudaro penktadalį mūsų kūno masės ir apie du trečdalius jo sausųjų medžiagų. Kadangi organizmas nekaupia baltymų atsargų, jų turime gauti su maistu. Šiame tekste aptarsime baltymų svarbą, jų šaltinius ir skirtingus požiūrius į jų vartojimą.

Baltymų funkcijos organizme:

Baltymai yra sudėtingi junginiai, sudaryti iš aminorūgščių. Jie atlieka daugybę svarbių funkcijų:

• Apsauginė: antikūnai.

• Reguliacinė: hormonai ir fermentai.

• Transportinė: deguonies pernešimas kraujyje.

• Struktūrinė: raiščiai, sausgyslės, kaulai, dantys ir raumenys.

Baltymų poreikis ir jų apykaita:

Organizmas nekaupia baltymų, todėl juos būtina gauti su maistu. Baltymai organizme nuolat kinta ir skyla, todėl juos reikia atkurti. Greičiausiai atsinaujina kepenų, kraujo plazmos, žarnyno ir kasos baltymai (per 10–20 dienų), o odos ir raumenų – per 100 dienų.

• Baltymų trūkumas: gali sutrikti kepenų, vidaus sekrecijos liaukų, žarnyno ir kraujodaros organų veikla.

• Baltymų perteklius: apkraunamos fermentinės sistemos, kaupiasi baltymų skilimo produktai, išsenka kepenų, virškinimo sistemos ir inkstų funkcijos.

Rekomenduojama paros baltymų norma suaugusiam žmogui (70 kg) yra 55–75 g, atsižvelgiant į lytį ir fizinį aktyvumą. Baltymai turėtų sudaryti 10–15 % paros maisto davinio energetinės vertės.

Gyvūniniai ir augaliniai baltymai: skirtingi požiūriai:

Klasikinė mityba vertina baltymus pagal jų aminorūgščių sudėtį, o Rytų mokyklos skiria gyvūninius ir augalinius baltymus. Ezoterinės mokyklos rekomenduoja vengti mėsos dėl jos neigiamo poveikio sąmonei ir vibracijoms. Jos taip pat rekomenduoja vengti kraujo.

Baltymų įvairovė ir aminorūgštys:

Organizmas maistą suskaldo iki aminorūgščių ir pasisavina tik tas, kurių jam reikia. Valgant per daug baltymų arba jei jų aminorūgščių sudėtis netenkina organizmo poreikių, apkraunamos kepenys ir inkstai. Maisto produktuose dažniausiai aptinkamos 22–25 aminorūgštys, iš kurių 8 yra nepakeičiamosios (jų organizmas pats negamina). Jų gausu gyvūniniuose produktuose, sojoje ir pieno baltymuose. Nėra produkto, kurio aminorūgščių sudėtis idealiai atitiktų žmogaus poreikius, todėl svarbu valgyti įvairų baltyminį maistą.

Baltymų kiekis maisto produktuose:

Mėsa Rytų žmogaus akimis:

Ezoterinės mokyklos riboja arba atsisako mėsos dėl jos poveikio sąmonei. Vartojant mėsą, gaunamos ir gyvulio priešmirtinės baimės bei agresijos vibracijos. Pieno produktai, priešingai, vertinami, nes gyvūnai juos duoda su meile (Satva guna).

• Gunos:

  • Satva: teisingumas, švarumas, meilė (pieno produktai, saldus skonis).

  • Radžas: jausmai, judėjimas, agresija (aštrus, rūgštus, sūrus skonis, mėsa).

  • Tamas: inercija, kvailumas (kartus, aštrus skonis, jautiena, kiauliena).

Siekiant dvasios harmonijos, rekomenduojama valgyti Satva maistą. Kinų medicina taip pat teigia, kad gyvūniniai baltymai „uždaro“ žmogų ir neleidžia jo sąmonei atsiverti.

Mėsa Rytų medicinoje:

Rytų medicina niekada nebuvo kategoriškai prieš mėsos vartojimą, tačiau diferencijavo jos vartojimą pagal žmogaus tipą ir poreikius. Šalto klimato tautos tradiciškai vartojo gyvūninės kilmės baltymus. Tibeto medicinoje mėsa skirstoma pagal poveikį organizmo „šilumai“: šuniena ir arkliena šildo labiausiai, jautiena yra neutrali, o kiauliena vėsina. Tibete taip pat populiari džiovinta mėsa.

Rytų ir Vakarų požiūrių skirtumai:

Tibeto medicina, nors artima Ajurvedai, kartais prieštarauja klasikinės mitybos ir natūropatų požiūriams. Vegetarizmą dažnai renkasi aukštesnio dvasinio lygio žmonės, kuriems mėsa sukelia diskomfortą. Tačiau griežtas vegetarizmas tinka ne visiems.

Apibendrinimas:

Svarbu suprasti baltymų svarbą ir jų šaltinius. Reikia atsižvelgti į skirtingus požiūrius į mėsos vartojimą ir pasirinkti mitybą, kuri geriausiai atitinka individualius poreikius ir įsitikinimus. Svarbiausia – dėkoti už maistą ir stengtis „išskaidrinti“ visą į mus patenkančią informaciją ir medžiagas.

Prof. Dalia Sekmokienė