Aš, gydūnė Dalia Sekmokienė pasakoju apie kepenų veiklą ir kartu viso organizmo veiklą. Kepenys yra geriausias mūsų draugas – valo ir saugo tas medžiagas, kurių mums gali staigiai prireikti – mineralus, mikrolelementus, gliukozę. Kartu ji sugeba šalinti visas toksines atliekas, arba jas sandėliuoja gilumoje kepenų. Ypač pavojingi riebalai maiste, kai jų virš dvidešimties procentų ir jie gaunami iš perdirbtos mėsos. Kai valgome nedaug riebalų iš gerųjų šaltinių – avokadų, riešutų, kepenys dirba žaliu režimu, nepavargsta, gamina nedaug tulžies. Jei riebalų daugiau, ar jie nekokybiški, kepenys dirba prastesniu – geltonu, oranžiniu ar net raudonu režimu, jei pervargusios. Tai ištyrė mokslas ir savo knygose aprašė Anthony William. Kai kepenys gauna pernelyg daug riebalų, jie patenka į kraują, jis tirštėja. riebalų perteklius kliudo insulino darbui, trikdo eritrocitų gebėjimą prisijungti deguonį, juo aprūpinamos tik smegenys ir širdis, žmogui bloga. Kepenys tada išskiria daug tulžies, pervargsta. Mėsos riebalams virškinti tulžis rūgštesnė. Kad nebūtų dirginama dvylikapirštė žarna, kepenys atiduoda kalcio atsargas, kad pašarmintų turinį. Kartu kepenys nufiltruoja, o jei to negali, viduje sandėliuoja visus toksinus, kai sandėliai pilni, sandėliuoja paviršiuje, hepatocitai randėja, kad toksinai nepatektų į kraują. Jei kepenys nepašalina toksinų, riebalų iš kraujo, žmogui blogai, todėl jos dirba dieną naktį, tik neturi skausmo receptorių, mes nejaučiame jų nuovargio. Dar kepenys saugo gliukozę ir glikogeną, kad mūsų ląstelės jų gautų, kai mes nevalgome ir kraujyje sumažėja gliukozės. Jos sandėliuoja visus mums būtinus mineralus, kad trūkstant jų kraujyje, pagelbėtų. Kepenų geriausi draugai – daržovės ir vaisiai, turintys įvairių rūšių angliavandenių. Tada kepenys padaro jų atsargą. O grynas baltasis cukrus kenkia. Angliavandeniai turi būti kartu su kitais elementais.